Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir mokymasis
Bernardo Bellotto į pasaulį išėjo Venecijoje, Italijoje, maždaug 1721 ar 1722 metais. Kai kurie archyvai nurodo tikslesnę datą – 1721 m. sausio 30 d. Jis gimė šeimoje, kurioje menas buvo neatsiejama gyvenimo dalimi; jis buvo Lorenzo Antonio Bellotto ir Fiorenza Canal sūnus. Per motiną jis buvo susijęs su itin svarbia menine linija, nes ji buvo garsiojo Canaletto sesuo. Šis šeimyninis ryšys reiškia, kad nuo pačios vaikystės jo namų aplinką formavo Venecijos tapybos tradicijos.
Jo oficialus mokymasis vyko jo dėdės, Giovanni Antonio Canalo, menėsio viduje. Būdamas žmogaus, žinomo Canaletto vardu, mokinys, Bernardo Bellotto išmoko perspektivos subtilybių bei itin kruopmaus detalizavimo, reikalingo esmės miestui užfiksuoti. Ši mokymų etapa buvo daugiau nei paprasta edukacija; tai buvo pasindulimas į unikalią pasaulozės suvokimo būdą. Jis ne tik mokėsi pas savo dėdę, bet ir tapo šeimos palikimo dalimi, kuris vėliau išsklaidos jo vardą per visą Europą. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Vokmijoje ar Lenkijoje, jis dažnai buvo vadinamas Bernardo Canaletto – vardu, atspindinčiu jo glaudų ryšį su mokytoju ir šeima.
Pirminiai Vandenyno miesto, Venecijos, metai suteikė pagrindą karjerai, skirtai daugybės skirtingų miestų architektūrai ir šviesai dokumentuoti. Nors ankstyvieji darbai rodė jo žingsnius po dėdės žebrtą kelio, jis pradėjo kurti savo identitetą per specifinišką šviesos ir šešėlio žaismą. Venecijos mokyklos įtvirtinimas užtikrino, kad jo techniniai įgūdžiai būtų įsišakniusjęs giliame miesto kraštovaizdžių suvokime bei to, kaip šviesa interaktyvuoje su akmeniu ir vandeniu.
Meninis stilius ir technika
Bernardo Bellotto žiūros į miestą buvo ypatinga – ji kartu buvo itin tikslus ir kartu giliai atmosferiška. Nors perspektyvos ir kompozicijos pagrindus jis įsisavino dėsiu vėliau tapusio meistro, savo dėtuvės dirbtuvėse, jo kūrybinė ranka intuityviai kreipėsi link subtesnio matymo būdo. Jis nuobliai atsisakė ryškių, stipraus kontrasto paletčių, dažniausiai pasitaikančių veneciečių scenų tapyboje, ir vietoje jų pasirinko dirbti su stiaubsniu, labiau nuosaikiu spalvų spekteriu. Jo drobės dažnai pasisiūliavo į žeminius raudoną, pilkają, ochrą bei rėmėsi erdvinėmis rėmėmis, kurios leido kurti vaizdus su neįtikėtinu gyliu. Šis pasirinkimas suteikė jam galimybę susitelkti dėmės į tą ypatingą šviesos kokybę, kuri apibūdina konkrečią vietą, užfiksuojant, kaip saulės šviesa ir šešalybė nusėda ant akmens ir plytų.
Jo danglės pasižymi ypatingu svoriu ir galybe. Debesų ir šešalybės vaizdymas rodo aiškų nyderių tapybos įtaką, siekiant ne paprasto dekoratyvumo, o kažko kur kas erdvingesnio, žemiškesnio ir natūralaus. Jis turėjo neįtikėtiną talentą sudėtingai architektūrinei ir gamtoje kuriamai perspektyvai perteikti, užtikrindamas, kad kiekvienas pastatas ir vandens kelias atrodytų tvirtas bei tikroviškas. Pasiekti tokį detalumo lygį, jis tikriausiai naudojo tokius įrankius kaip camera obscura ar camera lucida, kurie padėjo išlaikyti itin aukštą tikslumą kuriamuose miesto kraštovaizdžiuose.
Kelionės ir Europos užsakimai
Bernardo Bellotto karjera vėlė jį daleko už pažįstamus gimtojo kanalus. 1742 metais jis persikėlė į Romą, kur pradėjo kurti miesto vedutas. Kelionės tęstėsi per šiaurės Italiją 1744–1745 m., laikotarpiu, kai jis dirbo Savojos valdovui Karaliui Čarlui Emanuelui III. Šie klaidžiojimo metai leido jam stebėti skirtingų regionų unikalų apšvietimą bei architektūrą, taip stiprinant jo reputaciją kaip miesto erdvių meistro.
Jo profesinis gyvenimas tapo glaudžiai susijęs su Europos karališkaisiaisus rūmais. Pripažinus karaliui Augustui III, Bernardo Bellotto gyveno Dresdene tarp 1747 ir 1758 metų. Šis laikotarpis žymėjo nuolatinį darbą Saksonijose. Po to, 1758 metais, jis gavo imperatorienės Marijos Terezios kvietimą dirbti Vingioje. Gebėjimas tiksliai užfiksuoti miesto vežiūrį padarė jį itin paklausliu figūra monarchams, siekiantiems dokumentuoti savo sostines.
1764 metais prasidėjo naujas chapteris, kai karališkasis Stanislovas Augustas Poniatowskis kvietė jį tapti savo Varšuvos karaliuoju. Jis daugelį metų liko Lenkijos sostinėje, dokumentuodamas miestą ir jo aplinką. Šis paskutinis didysis užsakymas leido jam įsitvirtinti vaidmenyje, kuris tęsėsi daugybę jo likimo metų.
Žymūs darbai ir miestovaizdžiai
Bernardo Bellotto šerpus tapybos stilius gebėjo užfiksuoti to specifinio šviesos žaizmo, kurį spinduliuoja miestai, kuriuose jis gyveno, paversdamas akmenį ir vandenį amžinais įrašais. 1738 metais jis sukūrė „Rio dei Mendicanti su Scuola di San Marco (detalė)“ – kūrinį, kuris demonstruoja jo ankstyvąjį gebėjimą meistriškai perteikti sudėtingas Venecijos architektūros detales. Keliaudamas per Italiją, jis vis labiau orientuojasi į grandiozišką miesto gyvenimo mastą. 1747 metais jis sukūrė Veronos ir Adžės upės vaizdą iš Ponte Nuovo, meistriškai užfiksavęs upės sūdvirtį per miesto gatves. Jo gebėjimas dokumentuoti vietą su neįtikėtinu tikslumu tapo jo karjeros ženklinmu ženklu, nepaisant to, ar jis tapo triukšmingas sostinės gatves, ar ramius provincijos miestelių kampelius.
Lelkiausias laikui Dresdene ir Vienoje suteikė jam galimybę užfiksuoti architektūrinį Europos širdį. 1748 metais jis sukūrė Dresdeno vaizdą iš Elbės dešiosios kranto su Augusto tiltu – sceną, kuri su neįtikėtina aiškumu užfiksavo miesto planą. Vėliau jo darbai Vienoje apėmė Dominikonų bažnyčią (1758 m.) ir „Vienos panoramą iš Palais Kaunitz“ (1759 m.). Šie paveikslai buvo daugiau nei paprasti vaizdiniai vaizdai; tai buvo tikslūs monumentų ir rūsyų, apibrėžiančių to laikotarpio imperatorišką atmosferą, stebėjimai.
Paskutinėms gyvenimo metų Bernardo Bellotto darbai rado namų Lenkijoje, kur jo kūryba įgavo naują istorinės svarbos lygį. 1773 metais jis užbaigė Varšovos vaizdą iš Karališkosiosios rūsyklos (detalė), suteikdamas išsamų žvilgsnį į Lenkijos sostinę. Šie Varšovos vaizdiniai vėliau tapo neįkainojamais atskaipos taikais tiems, kuriems teko atstatyti miesto istorikinį centrą jau po to, kai patys pastatai buvo prarasti.
Palikimas ir miesto rekonstrukcija
Bernardo Bellotto paveikslai dažnai tampa tylia, vizualia atmintimi miestams, kuriems teko išgyventi visišką sunaikinimą. Dresdeno atlaysu jo detalūs vaizdiniai išsaugojo karo prieš laikių miesto grožį, užfiksavę architektūros smulkmenas, kurios vėliau buvo prarastos konflikto kovose. Gebėjimas tiksliai užfiksuoti gatvių ir pamonklų išdėstymą privalomai suteikė jo plėtnėi daugiau nei tik meno reikšmę; jos tapo neįkainojamais žemėlapiais tiems, kuriemste užteko užduotis atkurti prarastą miestą iš naujo.
Ši praktinė vertė labiausiai išryškėjo Varšovoje. Po to, kai Antrojo pasaulinio karo during miestas buvo arčiau nei sunaikintas, Bernardo Bellotto trisdešimt vaizdinėlių Lenkijos sostinei suteikė reikalingą vadovavimą rekonstrukcijai. Architektai remdamiesi jo kūryba atskleidė miesto veidą, padėdami sugrąžinti prarastą miesto kraštovaizdžio sielą. Šis kruopštus restauravimo darbas buvo niin sėkmingas, kad 1980 metais Varšovos istorinis centras buvo pripažintas UNESCO pasaulinio tautinio palikimo objektu.
Kur galima pamatyti jo kūrybą šiandien
Norėdami rasti Bernardo Bellotto meno pėdsakus, kelyje susitiktumėte su tomis miestais, kuriuos jis kadaise dokumentavo su tokia neįtikėtina tikslumu. Dresdene Gemäldegalerie saugo reikalingą dalį jo kūrybos palikimo, įskaitant miesto vaizdus, kurie užfiksavo jo architektūrinį gyvybingumą prieš karo siautos. Jo buvimas Vokatijos sostinėje jautiamas per šiuos detalbius miesto gyvenimo įrašus bei tą tylų, rimtą šviesos žaismą, kurį jis taip mėgavo.
Jo ryšys su kitmžemiškomis šeržomis išlieka akivaizdus Venecijoje, kur Gallerie dell'Accademia di Venezia saugo jo ankstyvosios perspektyvos. Šie darbai dažnai atspindi mirgantys vandens keliai ir ypatingą Venecijos lagūnos atmosferą. Italijos užėmusius ribų, jo kūrybos plėtra pasiekia didžiąsias Rytų ir Centrinės Europos kolekcijas. Sankt Peterburgo Ermitažo muziejus bei Budapešto Venoje meno muziejus (Szépművészeti Múzeum) yra pilni jo paveikslų, leidžiančių pažvelgti į kraštovaizdžius ir miestovaizdžius, kuriuos jis tapė keliaudamas per visą kontinentą.
Vienoje Liechtenstein muziejus saugo darbus, demonstruojančius jo gebėjimą perteikti imperatoriškos architektūros didybę. Jo meistriškumas atvaizduoti akmens tvirtumą ir debesų judesį daro jo buvimą šiose muziejuose esminiu ryšiu su XVIII amžiaus estetiką. Kolekcionieriai ir istorikai šiuose vietose gali rasti konkrečius jo talento pavyzdžius:
- Veronos ir Adžės upės vaizdas iš Ponte Nuovo (1747)
- Senoji Kreuzkirche ruinai Dresdene (1765)
- Viena, panorama iš Palais Kaunitz (1759)
- Rio dei Mendicanti su Scuola di San Marco (detalė) (1738)
